Naujienos

Utenos Kraštotyros muziejus gali didžiuotis turėdamas A. ir M. Miškinių literatūrinę–etnografinę sodybą Juknėnuose. Į edukacinį užsiėmimą „Sušvinta prieš akis man namai mielieji“ šiandien vyko Zarasų profesinės mokyklos mokiniai su lietuvių kalbos mokytoja Inga Gikiene.

Išsamus muziejininkės Rimantos Gaidienės pasakojimas, verčiantis suklusti, vedžiojo mus Miškinių šeimos gyvenimo takais, neatsitiktinai paliečiant skaudžią tremties temą: vakar minėta Vilties ir Gedulo diena. Poetas Antanas Miškinis, kaip ir Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Salomėja Nėris, priklausė neoromantikų kartai, o 1948 metais suimtas ir slapta nuteistas kalėti 25 metus.

Būdamas įkalintas toli nuo Tėvynės – kalėjimuose ir lageriuose – parašė gražiausius savo kūrinius. Nors 1956 m. rudenį poetas grįžo į Lietuvą, tremtyje praleidęs 8,5 m., Vilniuje apsigyventi neturėjo teisės. Jo eilėraščiai „atvyko“ daug vėliau – po keletą poeto prirašytų lapų atvežė pažįstami.

Mokiniai susipažino ir su „Daraktorine mokykla“, veikusia Lietuvos spaudos draudimo laikotarpiu 1864–1905 metais.

Paskui užsukome į Vajasiškį. Netoli bažnyčios, kažkada buvusiame mokyklos bendrabutyje, įsikūręs iš Belgijos atvykęs tikėjimo misionierius Patrikas, gerai pramokęs šnekėti lietuviškai. Jis parodė ir savo įsirengtą koplytėlę, ir pieštas ikonas (šventųjų paveikslus), ir ypatingą „Lietaus“ lazdą (tai muzikos instrumentas, padarytas iš dykumoje augančio Copado kaktuso, kuris išverčiamas spygliais į vidų ir pripilamas smulkių karoliukų. Jį įvairiai judinant, vartant pasigirsta lietaus garsai). Paskui apžiūrėjome ir Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.

Dėkingi vairuotojui Gintautui Mikšiui už saugią kelionę, o mokyklos direktorei Nijolei Guobienei už suteiktą puikią galimybę paaugti dvasiškai.

Giedrė Mičiūnienė